Atrodo, kad visi gerai žinomi pasakos ir jų herojų simboliai nuo širdies mokomo vaikystės. Bet jei rūkote šiek tiek giliau, paaiškėja, kad geros nuostabios istorijos turi ankstyvos versijos, paslėptos reikšmės ar visiškai skirtingi autoriai.
Mes esame adme.ru Kokios būtybės yra paslėptos už ryškių knygų puslapių, mėgstamų karikatūrų ir filmų, pašalintų ant jų.
1. Astrid Lindgren "Carlson, gyvenantis ant stogo"
Prieš vis dar ir dviprasmišką žmogų Heyday buvo prieš dvi kitus pasakų, kurie parašė Astrid Lindgren. Tada ji atidžiai išnagrinėjo gautus herojus, jie paėmė savo geriausias savybes ir sukūrė vieną iš labiausiai juokingų istorijų. Pirma, pasirodė pasaka apie Nils Carlson. Pirmasis Carlsonas buvo mažas, nežinojo, kaip skristi ir gyveno žiurkėje, nes jis buvo draugai su savo meilužėmis. Jis buvo geras berniukas, o ne visai liesai. Nils padėjo savo draugui Bertil išgyventi vienatvės po sesers praradimo. Antrasis rašytojo herojus labiau panašus į Tom Carlson, kuris mums yra žinomas. Lilonkvast iš knygos "Tarp šviesos ir tamsos" buvo triukšmingas, su humoro jausmu ir žinojo, kaip skristi be specialių įrenginių. Jis tapo sergančio berniuko draugu, o ne stovint iš lovos. Tačiau, palyginti su savanaudišku ir greitu "Carlson", simbolis elgėsi su kuklesniu, jis norėjo padėti savo draugui suprasti, kad gyvenime nebuvo nieko neįmanoma, dėl Pasakų šalies pavyzdžio. Atspindintis trečiojo pobūdžio charakterį, pasakos pasaka nusprendė ją plėtoti, kad ji taptų labiau iškrauta, tikri vyras. Taigi žmogus pasirodė jėgų dienraštyje su neįprastu bruožu - sraigtu ant nugaros.
2. Charles Perra "Red Cap"
Pasaka apie raudoną skrybėlę Europoje išgirdo XIV a. Ji buvo laikoma liaudies, pasakojo su baisiomis anatominėmis detalėmis ir baigėsi labai blogai. Tik XV amžiuje Charles Perra nusprendė jį pakartoti ir paleisti jį į jo rinkinį. Tai buvo tas, kuris įdėjo į raudonos kepurės heroją, prieš tai, pasakoje, nieko nebuvo pasakyta apie drabužius. Perro pristatė savo ne tik skrybėlę, ir Chaperonas - galvos apdangalas, kuris tuo metu miestuose nebuvo dėvėti ilgą laiką, o kaimuose jis vis dar susitiko. Raudona skrybėlė reiškia, kad ši maža mergaitė yra kaimiškas, iš žmonių, ir istorija atsitiko, greičiausiai, ilgą laiką. Kitas vėliau pasakos pritaikyti broliai Grimm, jų parinktis atėjo į šią dieną. Tai buvo tie, kurie pridėjo prie drąsių medžių ir džiaugsmingo finale.
3. Nikolay Nosov "Nuotykiai Nuorodos ir jo draugai"
Dunno atrodė savo sovietų vaikams, ir tai, žinoma, nuostabaus rašytojo Nikolajus Nosov nuopelnai. Tačiau prototipas yra "Lowrank", iš tikrųjų, kaip ir visi nuostabūs šortai, buvo iš Kanados. Menininkas Palmer Cox padarė komiksus apie juokingų miškų mažus vyrus, o Rusijos tekstą apie juos sukūrė rašytojas Anna Wollyson. Bendras simbolių pavadinimas knygoje "Kūdikių karalystė. Murzilki ir miško žmogaus nuotykiai "buvo" Browni ", ir ji pavadino vieną iš mažų vyrų, remdamasi charakteriu. Kiti herojai yra Piggy-Venner, Murzilka, Harehouse, dr. Onnent, Dadko-Borodac.
Pirmą kartą nosis susitiko Anna Wollyson knygoms 50-ųjų pradžioje. Rašytojas norėjo iš naujo pakartoti šias pasakas savo keliu. Ir 1953 m. Nikolajus Nosovas sukūrė pirmąją knygą apie trumpai nuotykius. Jis apdovanojo vyriausiąjį herojus su vieno iš simbolių Wollyson - Dunno - ir kai kurios įdomus Murzilki bruožai. Daugelis Nosovo ypatumų rašė, stebėdamas savo mažąjį sūnų peteei. Ir pats rašytojas, kuris mylėjo widespit skrybėlės, nuotykių ir gudrybių buvo simbolis. Iš esmės Nosovas pasirodė esąs mažos suaugusieji su vaikų rūšimis.
4. Aleksejus Tolstoy "Auksinis raktas arba nuotykis Pinokis
Ginčai apie tai, ar storas pasakos apie Pinokio atstatė arba sukūrė visiškai atskirą darbą, jie vis dar nesiima. Rašytojas pats rašė įvadą, kuriame jis sakė, kad jis perskaitė "Pinokio nuotykius" kaip vaiką, dažnai pakartojant medinės lėlės istoriją savo draugams ir išrado tokius nuotykius, kad jie nebuvo ne į knygą. Bet iš tikrųjų tai nėra. Tolstoy jau buvo suaugęs žmogus, kai pirmą kartą perskaičiau pasaką apie berniuką iš Polanny. Bet rašytojas, dirbantis ant Pinokio, prisiminė savo vaikystę, jo įdomus ir svajones ypatingų nuotykių, todėl Pinecchio yra labai panašus į labai Alyas Tolstoy, kurį jis buvo vaikystėje. Kai kurie mokslininkai yra įsitikinę: tai ne vaikų pasaka. "Pierrot" ir Karabo-Barabo vaizduose rašytojas juokėsi Aleksandras Blok (ir apskritai simbolizmo ERA), taip pat teatro direktorius Vsevolod Meyerhold. Vienas iš žymiausių "Meyerhold" pasirodymų buvo "Balaganchik" bloko žaidimas. Režisierius buvo žinomas dėl savo despotinio pobūdžio ir, atsižvelgiant į daugelį amžininkų, įskaitant Tolstoją, priklausė jo veikėjams kaip lėlės.
"Blue Malvina" plaukų spalva reiškė gana grėsmingą dalyką. Ji buvo vaiduoklis. Pradiniame Carlo Collodi Malvinos istorijoje, tačiau yra mergaitė su lazuri plaukais. Plyšiai persekioja miško herojus, o Pinokis mato baltą namą, kur tikisi paslėpti. Tačiau durys yra užrakintos. Mergina su azure plaukais pasirodo savo šaukimuose lange, uždarytas šviesiai veidas. Ji paaiškina, kad visi namų gyventojai jau persikėlė į kitų pasaulį, kaip ji pati. Po to mergaitė dingsta. Daugelyje kultūrų mėlyna spalva simboliškai reiškia kitą pasaulį. Todėl mėlynos plaukų mergaitės pabrėžė savo priklausančią šiam pasauliui. Tęsiant pasaką, ji tapo miško pasaka.
5. Aleksandras Puškinas "Fairy pasakojimas apie žveją ir žuvį"
Parinktys, iš kur jis buvo Puškinas, kuris paėmė sklypą savo pasakos, du. Pasak vieno iš jų, tai šiek tiek pakeistas rusų liaudies pasakos "gobšus senas". Bet dažniau jie sako, kad tai yra vokiečių istorija "apie žveją ir jo žmoną", kuris buvo pasakyta brolių Grimm. Ji neatėjo su jais ir menininkas-mistinis Philip Otto Runge, kuris ne tik atkreipė, bet ir rašė mistinius darbus apie šviesos ir spalvos simboliką. Todėl originalioje vokiečių kalba, kiekvieną kartą, kai senas žmogus ateina su nauju užklausa, jūra pirmiausia keičiasi visų spalvų: pirmiausia tai yra šviesiai žalia, tada tamsiai mėlyna, ir galiausiai - tamsiai pilka ir jau galutiniame herojoje rūpinasi sunkvežimiu. Vokiškoje versijoje žuvys nėra auksinis grožis, bet banalus plokščias liepsna.
6. Charles Perro "katė batai"
Kaip ir kitos pasakos apie Charles Perro, "katė batai" išėjo į savo kolekcijos pasakų ir buvo liaudies istorijos už pjovimo katė. Iš pradžių rašytojas gėda įdėti savo pavardę kolekcijos viršelio: visi pasakos jam atrodė labai lengvai, ir jis jau buvo žinomas kaip tvirtas rašytojas. Todėl jis paskelbė knygą pagal savo sūnaus autorių, taip, kad nesuteiktų priežasčių aptarti tai, kad garsus žmogus pradėjo užsiimti pasakomis. Tačiau knyga turėjo kvailą sėkmę. Rašytojų pasekėjai tapo kilniomis moterų, kurios taip pat pradėjo rašyti pasakų, ši profesija tapo labai madinga.
7. Broliai Grimm "Snieguolė ir septyni nykštukai"
Garsus šią istoriją padarė broliai Grimm, ir pirmą kartą jie išgirdo ją iš pastoriaus sūnaus. Brolių versija skyrėsi nuo šių parinkčių, kurias galime skaityti dabar. Pavyzdžiui, blogis pamotė bandė atsikratyti sniego balto tris kartus: atneša jai nėrinių, kad turėjo atidėti, tada nuodintos šukos, tada obuolys. Manoma, kad sniego balto prototipas gali būti apskaita Margaret von VALDEK arba baronienė Maria Sophia Margareta Catarina von ir und Ertal. Abu neatitiko santykių su Stiminiais. Be to, pamotė Mary Ertal tikrai turėjo kalbėjimo veidrodį. Sunku įsivaizduoti, kad XVI amžiuje gali būti kažkas panašaus, tačiau šis akustinis žaislas vis dar eksponuojamas Laura pagrindiniame muziejuje. Prototipai buvo ir nykštukai yra mažai dvasiniai kalnakasiai, gyvenę kaime netoli miesto.
8. Hans Christian Andersen "Sniego karalienė"
Anderseno biografai teigia, kad sniego karalienės prototipas tapo Švedijos operos dainininke Enny Lind, kuriame rašytojas buvo įsimylėjęs. Tai buvo neatlygintina meilė, mergina jam buvo šalta. Atgal į sniego karalienę yra danų folkloro savybių. Liaudies Danijos legendos mirties dažnai vadinama ledu. Galbūt "Andersen" sniego karalienė turi daug bendro su skandinaviško žiemos ir išblukimo dimensijomis. Taip pat šalta, kaip nesenesnė.
9. Gianni Rodari "Nuotykiai Chipollino"
Kai Gianni Rodari parašė savo pasakos, niekas nepadarė dėmesio jai savo gimtojoje Italijoje. Bet ji tylėjo SSRS. Būtent ten rašytojas tapo neįtikėtinai populiarus ir Samuel Marshak prisidėjo prie to. Italijoje jis tapo žinomas tik po kelių metų. Darbe yra niuansas, kuris sumažino, kai buvo išspausdinta sutrumpinta knygos versija. Filmonuose ir filmuose jie taip pat neatsižvelgė. Be daržovių ir vaisių, knygoje vis dar yra priespaudos - tai yra gyvūnai, esantys zoologijos sode, tai yra, pasak rašytojo, kalėjime. Ir Chipollino sąveikauja su jais: derėtis su vorais, kalbėdami su Indijos drambliu ir netgi gauna draugystę su pavojingais rudais lokiais. Matyt, ji nenorėjo sugadinti zoologijos sodų reputaciją bet kuriame, todėl mažai žmonių žino šią pasakų dalį.
Ir kas yra jūsų mėgstamiausia pasaka? Ar žinote savo kūrimo istoriją?